cinamonoKrautuvele

negerai, kai pažadi.

jau buvo prieblanda su vėsa. ir laukimas. visi laukimai būna kažkuo panašūs. neramiai besidaužantys į ausų būgnelius. kartais bandau nuslopinti dažnu dantų valymu. iki dantenų kraujavimo. arba darausi arbatos ir visada netyčia išberiu cukrų šalia puodelio. tada jį kruopščiai valau ir suprantu, kad nebėra prasmės užpildyti keraminio šedevro vandeniu.

tada buvo kitaip. sumišęs laukimas. ir nors drovėjausi savo iškirptės, bet taip norėjosi tam mėlyname fone kuklių baltų apskritimų. suknelės šiugždėjimas, ant pečių megztukas, saugantis nuo vasaros lapų vėsos. skaičiavau tavo stoteles. nujaučiau artėjančius žingsnius, lipimą į mano kalną.

virdulys jau nerimavo.

bet jau tada žinojau, kad užauginsiu. visus užauginau. nors įkyriai kovojau su mintimi. bet tik kartais. kad reikia tik žingsnio ir. mes žinojom (manau, kad ir tu žinojai, draugiškai), kad vanduo tik dar labiau pakiltų, dar garsiau pirštais barbentumėm į medinį virtuvinį stalo paviršių. tada atsineštum ne vieną, o du.

viešpatie, atleisk man, kad miniu tavo vardą, bet kodėl šiandien. ir aną savaitę. juk tai buvo taip seniai. viešpatie, ar tas vienas buvo skirtas iškalbėti? nepadėjo. kaip tyčia, tylėdavom. ieškodavau žodžių, narindavau galvą žemyn, pirštais įsikibdavau į plaukų galiukus, “nagi, netylėk, pasakyk, ką nors” “einam gal parūkyt?”

įtampa atslūgsta. kita erdvė, kiti žodžiai. ir taip keičiame vietas mažuose nameliuose. ten kalbam, čia tyliam. tik vis gerklę nudažo karštis. ar tu žinojai, kad tylint laikas irgi greitai bėga?

aš tave užauginau. nors žinau, kad bijojai prisiglausti prie mano gėlėtos pagalvės ir mano vienatvės. desperatiškai laukėm ryto budėdami užmerktomis akimis. man šalta buvo. tikrai tikrai. nors vasara už lango ir kaitra vidurdienį. didžiavausi savimi. tavimi irgi. sunku irgi buvo.

ar žinai, kad viskas, kas buvo, tai buvo tik maži nesusitikimai…

neužtenka keisti darbą, pomėgius, draugus ar butą galbūt dar stilių ar plaukų spalvą, maršrutus, reikia kategoriškai keisti vardą, gal ir lytį, kalbą ar tautą. žalingus įpročius pakeisti kitais. vietoj niurzgėjimo juoktis, vietoj bėgimo aplink stadioną, naktimis dirbti sargu bėgimo takeliui.  kimšti į save pieniškus irisus vietoj 100 proc. kakavos ir kabinti ant durų įsakus naujus. nesigailėti, kad taip, bet gailėtis, kad nedarai kitaip. nesiseka megzti kojinių, nežinoma, kaip ir kam sekasi.

sveikinimai.

sveika patekusi į įstiklintą balkoną.

vis turėti omeny. rinktis tylėjimą vietoj dainavimo. ne šermukšnius skinti, apsakymus rašyti ar voratinklius ant stiklo nerti, o skalbinius mirkyti, kaitinti, tada laukti ir žiūrėti į to giganto būgną, levandų putas, paskui džiaustyti, lyginti ir lyginti. prieš tai dar nešti į balkoną. tą patį. įstiklintą.

sugebėti laiku susimokėti. pliusas. nevalgyti. prie lango pabūti. mačiau, kad ratų neliko, nes kolonėlės užsidaro. įstiklintam balkone viską kitaip matai. jautriau. jei tik langai nuvalyti. bukiau, jei purvą pirštu gramdyti galima. tikrai tikrai. ten ir tvankiau būna. mano mažoji sachara vasara. mano islandija sausio mėnesį su šerkšnu peleninėj.

aha, buvau pasislėpusi kamuoliuke. toks sąstingis kojinėse slėpėsi, kad vakarais tik paimdavau knygą į rankas, o ryte pabusdavau nuo erzinančios lempos šviesos. ramindavau save, kad pirštų joga man padės. na ir kas, kad apie ją skaičiau kažkokiame bulvariniame leidinuke. svarbu tikėti. jaučiausi tokia meistre, jog pradėjau net kitus mokyti, kaip reikia gyventi, suglausti pirštus, kurie ir ką reiškia. pradėjau net analizes daryti iš jų raidžių ir apgamų. galėjau išrengti žmogų vidury gatvės ir analizuoti jo anatomiją, kūno sudėjimą ir odos skaistumą. badydama į akivaizdžius trūkumus, traukdavau į save mėtinius nuodus, teigdama jiems, kad jogos ir žolytės gydo ne tik skausmus ar vėžius bet ir planetą gali padovanoti su vidury didžiuliu maišu pinigų.

pradėjau net planuoti laiką apsimestinai. nusipirkau darbo knygą, nors ją jau reikėjo pradėti sausį. pavartau aš ją per savaitę porą kartų. daug tuščių lapų, bet jei jau būna kas nors pasižymėta, tai tik atsakingai. tik atsakingai ir baisiai svarbu. šiaip pirštų joga labai padeda viską atsiminti. pirštų joga nereikalauja lankstytis kaip gyvatei ir nertis iš savo odos, nereikia ramybės ar čiurlenančio vandens, neskaudini savo galvos smilkalais, tiesiog įsijungi čekuolį ar kakariekū ir užsiiminėji savęs ugdymu. tikrai padeda. išbandžiau. pasiteisino. net autobuse surangau pirštus, o kai kas nors kėsinasi mano pirštus išardyti, papasakoju apie visus kosmoso dėsnius ir paradoksus, kurie mums vaikšto iš paskos. netgi pradėjau sakyti, kad balti centai traukia baltus. vienas vyras prie manęs išsitraukė piniginę ir juos išmetė į gatvę. patikėjo. ir tikiu, padėjo. tą dieną jis tikrai neturėjo sunkaus svorio prie krūtinės ar džinsų kišenėje. priminiau jam, kad nepamirštu šitos tiesos. ryt juk vėl gali užtikti baltus. o balti juk traukia baltus. nuo šito irgi turėtų gelbėti pirštų joga. nereikia pirkti nei drambliukų, keramikinių varliukų ar made in china monetų.

deja, garantuoju iš savo patirties, kad kai plausit galvą ar kapstysitės po šaldytuvą, pirštų joga bus pamiršta min max valandai. bet prieš miegą reikia už tokius praradimus atsiimti ir po pagalve žaisti dvasingumą. kol jauti, kad miegas atpalaiduoja rankų raumenis ir viskas dingsta.