cinamonoKrautuvele

seksualumas šiandien netikėtai pasibeldė laiptinėje nešant šiukšles. basomis kojomis per drėgnas grindis, susilenkus iš po stalo renku duonos trupinius, tada lipu aukštai ant palangės ir žongliruoju savo kūnu su permirkusia šluoste rankose. per pirštus bėga lipnus vanduo, o mano akys vis merkiasi prieš tą skaisčią šviesą. kvepia vanduo, o stiklas blizgina savo dantis. taip godžiai pradedu ryti į save dūmus ir vis stiebiuosi ir stiebiuosi. aukštyn ir aukštyn. tikriausiai iš kitos pusės mane stebi su žiūronais, o mane suima juokas. juk aš tokia mažytė ir nepasiekiu viršaus. vanduo bėga per kaklą žemyn, per rankas link alkūnių. atsargiai lipu per dubenį į kitą palangės pusę, o apyrankės ant riešo groja džiazą.

pirmas aukštas turi savų privalumų. jei krisiu, tai skaudžiai nebus. be to, moterytės pyksta už mano įžūlumą blizginant namus, o vyrai pakilę nuo automobilių kapotų stebi mano prakaitą ant kaktos.

vanduo ant grindų, mano kojų tarpupirščiuose ir ant kiemo grindinio. pasidaro šviesu.

taip jau būna, kai norisi būti vienai iš gražiausių, kai ta šventė. na, tokia unikali ir nepamirštama, paskui anūkams rodomos nuotraukos ir pasakojama, kas gulėjo po stalu, kas šoko basas ir nuo tortų ir mišrainių apsinuodijo.

kai tu apeini n taškų ir apima neviltis, supranti, kad gali būti unikali, jei nueisi pas tą, kuri dėlioja dygsnius vakarais ir net naktimis, kad prilygtų glamūrui. tu beprotiškai džiaugiesi, kad atsiranda tokia galimybė, daužai galvą į lubas pasišokinėdama, visiems giriesi ir pasiruošusi dosniai atverti piniginę.

su džiaugsmu lauki, kada pamatysi juodraštinį variantą, net nusidepiliuoji kojas ir pasiruošusi eiti su aukštakulniais, kad tik vaizdas veidrodyje būtų nepamirštamas. ir tada… o tada…

supranti, kad nekenti lietuviško solidarumo, nes nesugebi apversti liežuvio keiksmažodžiui. savo nepasitenkinimą bandai paaiškinti jos nuovargiu, skubėjimu ir naktiniu darbu. juk viskas paskutinę minutę.

visos bando mane įtikinti, kad aš mat nieko nesuprantu, kad tai “oje, vaje, vau ir t.t.”, kad tai vintažas ar blizgantis vogue viršelis.

bandau save paguosti, kad rytoj viskas atrodys kitaip ir neteks išdegus akių lėkti į tuos pačius taškus, kur viskas dryžuota, smulkiai gėlėta ar kur gipiūras taip ir pasiruošęs prairti besisegant užtrauktuką.

pasakysiu tik tiek, kad baisiai anksti keliuosi, nors tam ir prasmės kaip ir nebėra. tada plaunu grindis, nors kiti už sienos dar audžia miego tinklus. stengiuosi tyliai, tik virdulio ūžimas ir kavos kvapas viską apverčia aukštyn kojomis.

išties eičiau valyti langų, bet bijau, kad kaimynai juoksis iš mano ankstyvo susirūpinimo švara, o kiemo sargas pasukios pirštą prie smilkinio. juk lyja. nėra prasmės. kiekvienais metais mane kankina langų dilema, kurią vis tiek aš įveikiu palankia linkme kaimynams ir vagims. blizgina dantis tada iš tolo.

pastebėjau, kad po langų nusivalymo prasideda didieji pokyčiai, nors jų šį mėnesį nors gaudyk. bet kaip palengvėjo… bet kaip tada greitai pavasaris atėjo…

aišku, yra ir tos biurokratijos. o paskui prasidės eilinis nerimas, klaustukai, skaičiavimai ir galimybės bei norai.

o kol kas juk galiu nestabdyti savęs. juk reikia iš senos odos išsinerti ir toliau maivytis, kad tai buvo pats teisingiausias sprendimas. bet, vaje, koks netikėtas! ką toliau darysi, vaike mielas!

juk galima skaityti, mokytis ar fotografuotis nuogai.