BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(ne)su(si)tikimai

negerai, kai pažadi.

jau buvo prieblanda su vėsa. ir laukimas. visi laukimai būna kažkuo panašūs. neramiai besidaužantys į ausų būgnelius. kartais bandau nuslopinti dažnu dantų valymu. iki dantenų kraujavimo. arba darausi arbatos ir visada netyčia išberiu cukrų šalia puodelio. tada jį kruopščiai valau ir suprantu, kad nebėra prasmės užpildyti keraminio šedevro vandeniu.

tada buvo kitaip. sumišęs laukimas. ir nors drovėjausi savo iškirptės, bet taip norėjosi tam mėlyname fone kuklių baltų apskritimų. suknelės šiugždėjimas, ant pečių megztukas, saugantis nuo vasaros lapų vėsos. skaičiavau tavo stoteles. nujaučiau artėjančius žingsnius, lipimą į mano kalną.

virdulys jau nerimavo.

bet jau tada žinojau, kad užauginsiu. visus užauginau. nors įkyriai kovojau su mintimi. bet tik kartais. kad reikia tik žingsnio ir. mes žinojom (manau, kad ir tu žinojai, draugiškai), kad vanduo tik dar labiau pakiltų, dar garsiau pirštais barbentumėm į medinį virtuvinį stalo paviršių. tada atsineštum ne vieną, o du.

viešpatie, atleisk man, kad miniu tavo vardą, bet kodėl šiandien. ir aną savaitę. juk tai buvo taip seniai. viešpatie, ar tas vienas buvo skirtas iškalbėti? nepadėjo. kaip tyčia, tylėdavom. ieškodavau žodžių, narindavau galvą žemyn, pirštais įsikibdavau į plaukų galiukus, “nagi, netylėk, pasakyk, ką nors” “einam gal parūkyt?”

įtampa atslūgsta. kita erdvė, kiti žodžiai. ir taip keičiame vietas mažuose nameliuose. ten kalbam, čia tyliam. tik vis gerklę nudažo karštis. ar tu žinojai, kad tylint laikas irgi greitai bėga?

aš tave užauginau. nors žinau, kad bijojai prisiglausti prie mano gėlėtos pagalvės ir mano vienatvės. desperatiškai laukėm ryto budėdami užmerktomis akimis. man šalta buvo. tikrai tikrai. nors vasara už lango ir kaitra vidurdienį. didžiavausi savimi. tavimi irgi. sunku irgi buvo.

ar žinai, kad viskas, kas buvo, tai buvo tik maži nesusitikimai…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą